2010-02-12 - Algirdas Kaušpėdas: „Antis“ dar nėra buvusi tokia sentimentali ir romantiška kaip dabar

Praėjusių metų pabaigoje muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ spektakliu pristačiusi legendinė Lietuvos grupė „Antis“ vasario mėnesį sugrįžta su naujais spektakliais. Jau šį penktadienį grupė „Antis“ vėl pakvies į Lietuvos rusų dramos teatro sceną, kur demonstruos didelio pasisekimo sulaukusius „Zuikio Pleibojaus“ spektaklius. Vasario 12-16 dienomis įvyks iš viso penki spektakliai, kuriuose vėl bus panaudotas erdvinis garsas.

Šiuos spektaklius grupė pavers ypatingais. Į vasario 12 dienos spektaklį „Tiketos“ kasose pateikus pažymėjimą studentams taikoma 25% nuolaida. Vasario 14 dieną „Antis“ laimingiesiems žiūrovams nuo savęs įteiks Valentino dienos prizus. Vasario 16 dieną žiūrėti spektaklį muzikantai pakvies ir Lietuvos politikus.

Grupė „Antis“ šiais metais jau spėjo muzikos gerbėjus nustebinti prieš kelias savaites išleisdama „Zuikio Pleibojaus“ dainų vinilo plokštelę, kurioje įspausti ir radijo stotyse nuskambėję naujausi grupės kūriniai „Aš pasitaisysiu“ ir „Sparnai“.

Apie „Zuikį Pleibojų“ kalbamės su grupės „Antis“ lyderiu Algirdu Kaušpėdu.

Kaip grupei „Antis“ kilo mintis sukurti muzikinę utopiją apskritai?

Visada turėjome idėją sukurti didelį kūrinį, ši mintis nedavė ramybės ir nuo pat „Anties“ atsikūrimo prieš kelerius metus, tik tuomet nesijautėme tokie stiprūs. Trūko patyrimo – septyniolika metų negrojome kartu, buvo nelengva kiekvienam surasti savo vietą kūrybiniame procese. Vėliau sustiprėjome. Po albumo „Ančių dainos“ išmokome pasiskirstyti darbus, pajutom, kad turime jėgų ir galime nuveikti kažką daugiau nei atskirų dainų albumas. Mūsų rožinė svajonė toks kūrinys kaip „Pink Floyd“ „The Wall“, kuris atskleistų viso ansamblio ideologiją ir santykį su pasauliu vientisu kūriniu, o ne atskiromis dainomis.

Ar gerai jaučiatės teatro scenoje?

Labai gerai jaučiuosi ir grupė gerai jaučiasi. Neatsitiktinai pasirinkome šią vietą. Aš asmeniškai labai mėgstu rusų dramos teatrą – nuo vaikystės laikų jis man pats gražiausias ir pats stebuklingiausias. Esu gyvenęs šalia jo, todėl jis kelia daug sentimentų. Tai yra mūsų vaikystės svajonių išsipildymas.

Kas buvo sudėtingiausia ir įdomiausia kuriant muzikinę utopiją?

Vienas įdomiausių dalykų buvo atrasti tą bendrą visumą iš atskirų gabalėlių, surikiuoti juos į į vientisą, pulsuojantį, išlaikantį dėmesį ritmą. Čia daugiausia darbavomės su Vaclovu Augustinu. Taip pat buvo labai įdomu įtraukti kitus menininkus – režisierių, dailininkus, butaforus, choreografus – į procesą. Taip stipriai „Antis“ dar nebuvo teatralizavusis. Dar niekada nebuvo tiek daug meninio intelekto sukaupta vienoje „Anties“ programoje, todėl šis spektaklis ir yra toks vizualiai nepaprastai gražus. Vizualika net pranoko mūsų lūkesčius. Aš pats iki galo dar nesuprantu, ką padarėme, kol nepamatysiu jo viso nufilmuoto.

Mėgstamiausias momentas jums spektaklyje?

Man labai patinka pati spektaklio pradžia, antros dalies pradžia ir pati pabaiga. Tai – patys svarbiausi momentai. Net, pavyzdžiui, sakant tostą reikia žinoti, kuo pradėsi ir kuo pabaigsi. Manau, spektakliuose mums tai pavyko ir tai suteikia malonumą ir užtikrintumą.

Kuo vasario mėnesio spektakliai skirsis nuo gruodžio mėnesio?

Kiek padaugės koncerto ir truputį sumažės spektaklio, bet nenuskriausime spektaklio vizualinio paveikslo. Tiesiog žiūrovui labiau ištrauksime muzikinį vyksmą, parodysime muzikantus. Kas mėgsta „Antį“, labai kviečiame apsilankyti. Spektakliai bus labiau koncertiški. Kai po pertraukos susirinkome vėl repetuoti šią programą, pajutau, kad įsimylėjaui šį spektaklį. „Antis“ dar nėra buvusi tokia sentimentali ir romantiška, kaip dabar.


Atgal